Pradžia > Naujienos > Vaidoto Vaičaičio įspūdžiai ir palinkėjimai iš Jeilio universiteto

Vaidoto Vaičaičio įspūdžiai ir palinkėjimai iš Jeilio universiteto

AUTORIUS: VU TF, doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto (VU TF) docentas Vaidotas Vaičaitis prieš daugiau kaip metus, pastebėjęs Vilniaus universiteto ir Lietuvos Mokslo Tarybos žinutę apie Juozo Kazicko fondo (angl. The Kazickas family foundation) finansuojamą post-doc stažuotę Jeilio universitete ir pamatęs, kad atitinka reikalavimus, nusprendė bandyti laimę ir pateikti dokumentus stažuotei laimėti. Po pusmečio iš Jeilio universiteto gavo džiugų laišką, teigiantį, kad yra laukiamas jų universitete ir susitvarkęs visus dokumentus 2017 m. sausio pradžioje jau buvo už Atlanto Konektikuto valstijoje Jeilio universitete.

Pateikiame pokalbį su docentu Vaidotu A. Vaičaičiu (V.V.), kuris šiuo metu dar stažuojasi Jeilio universitete.

TF – Prašytume plačiau papasakokite apie stažuotę ir Juozo Kazicko fondą.

V.V. – Čia atvykęs sužinojau, kad ši stažuotė (kaip The Baltic studies program at MacMiIllan Center) jau veikia treti mokslo metai. Be manęs iš Lietuvos čia dabar stažuojasi istorikė Jolanta Mickutė. Šią post-doc stažuotę (socialinių ir humanitarinių mokslų mokslininkams) įsteigė Juozo Kazicko fondas, padovanojęs Jeilio universitetui didelę pinigų sumą. Dr. Juozas Kazickas pokaryje šio Universiteto Vadybos (ekonomikos) mokykloje apsigynė daktaro disertaciją, todėl jau vėliau, tapęs žinomu JAV verslininku, jis nusprendė ir kitiems lietuviams suteikti galimybę pasimokyti ar atlikti savo mokslinius tyrimus būtent Jeilio universitete. Pats Juozo Kazicko fondas įsikūręs Niujorke, o po mecenato mirties 2014 metais, juo ypač rūpinasi jo vaikai Jūratė ir Jonas. Mes su Jolanta Mickute buvome pakviesti atvykti į Fondo patalpas Niujorke ir susipažinti su gerb. Jūrate Kazickaite bei gerb. Jonu Kazicku. Jonas Kazickas, beje, iš Niujorko į Jeilį buvo atvykęs pasiklausyti tiek mano, tiek Jolantos pranešimų. Esu labai dėkingas Kazicko Fondui už malonų dėmesį visos stažuotės metu. Dėkoju jiems, kad jie tęsia Juozo Kazicko pradėtą mokslo mecenavimo darbus.

TF – Gal galite papasakokite įspūdžius apie Jeilio universitetą ir jo Teisės mokyklą.

V.V. – Jeilio universitetas veikia nedideliame Konektikuto valstijos miestelyje Niu Heivene (angl. New Haven). Niu Heivenas yra JAV Rytinėje pakrantėje tarp Bostono į Šiaurę ir Niujorko į Pietus (apie dvi valandas traukiniu į abu miestus). Universiteto pastatų architektūra (panašiai kaip ir Harvarde ar kituose IVY Universitetuose) yra neogotikinė, primenanti Viduramžių Oksfordą. Jis yra ne tik vienas seniausių JAV universitetų, bet ir vienas prestižiškiausių vadinamosios „IVY lygos“ Universitetų, į kurią be Jeilio dar įeina Harvardo, Kolumbijos (angl. Columbia), Kornelio (angl. Cornell), Prinstono (angl. Princeton) ir dar keletas universitetų. Įdomu, kad Jeilo universiteto šūkis „Lux et veritas“ yra tarsi paimtas iš Lietuvos himno žodžių, nes reiškia „šviesa ir tiesa“. Tai privatus universitetas, kurį sudaro bakalauro kolegijos (angl. undergraduate college), turinčios apie penkis su puse tūkstančio studentų ir magistro mokyklos (angl. postgraduate schools), kartu su doktorantais turinčios apie šešis su puse tūkstančio studentų. Jeilio universiteto Teisės mokykloje (įsteigtoje 1824 m.) pagrindinėje J. D. programoje (atitinka VU TF vientisąsias penkerių metų studijas) mokslas trunka trejus metus, čia mokosi tik apie šešis šimtus studentų (t.y. kiekvienais metais priimama apie 200 studentų), o mokslas kainuoja apie 60 000 dolerių per metus.

TF – Kuo mokslas čia panašus ir kuo skiriasi nuo VU Teisės fakulteto?

V.V. – Visų pirma, čia į Teisės mokyklos J.D. programą priimami studentai jau baigę kolegijos ketverių metų bakalauro studijas, todėl jie gerokai vyresni nei Lietuvoje. Įdomu tai, kad čia Teisės mokykloje daugiau vaikinų nei merginų. Kaip minėjau, mokslas čia trunka trejus metus, užsiėmimai vyksta arba paskaitų forma, arba seminarų klasėse, į kurias priimama ne daugiau nei tuzinas studentų. Užsieniečiams sudarytos sąlygos metus mokytis magistro LL.M. programoje. Kiekvieną savaitę čia vyksta „pietų paskaita“, į kurias studentai ateina dažnai ir dėl to, kad čia duodamas šiltas maistas. Maloniai nustebino, jog kasdien nuo 18 val. kas pusvalandį prie Teisės mokyklos privažiuoja universiteto autobusas, kuris išvežioja studentus po namus (tai daroma dėl saugumo). Galbūt didžiausias skirtumas čia yra tas, kad įvertinimo pažymiai J.D. programos studentams Jeilio Teisės mokykloje nerašomi, tačiau vis tiek kiekvienas studentas čia labai stengiasi kuo geriau pasiruošti paskaitoms, nes nuo to priklauso rekomendacijų, kurios reikalingas vėlesniam jo įsidarbinimui, tyrinys.

TF – Papasakokite apie savo stažuotę, ką Jūs veikėte visą pavasario semestrą?

V.V. –  Formaliai Kazicko stažuotojai yra priskiriami Jeilio Universiteto Tarptautinių studijų centrui (MacMillan center for International studies) ir yra laikomi šio centro darbuotojais (J. Kazickas fellows), kuriems čia suteikiamas kabinetas ir mokomas atlyginimas. Juozo Kazicko fondo ir vieno JAV latvio filantropo dotacijų pagrindu šiame centre buvo įkurta Baltijos studijų programa (The Baltic Studies Program), kuriai šį semestrą mes su Jolanta ir dar dviem mokslininkais iš Estijos ir buvome priskirti. Visgi daugiausiai laiko praleidau ne Tarptautinių studijų centre, o Teisės mokykloje (abu pastatai yra gana arti vienas kito), kurioje lankiau dvi paskaitas apie JAV konstitucinę teisę (pas prof. B. Ackerman ir prof. A. Amar) ir kurios bibliotekoje skaičiau teisinę literatūrą bei tęsiau savo tyrinėjimus apie šiuolaikinį konstitucionalizmą. Stažuotės pabaigoje visi keturi Baltijos studijų programos mokslininkai turėjome viešai pristatyti savo tyrimus Jeilio universiteto bendruomenei. Aš turėjau garbės kalbėti apie Lietuvos konstituciją (jos 25-mečio proga) ir savo konstitucionalizmo teoriją. Į mano paskaitą atėjo apie dvi dešimtys žmonių, kurie domėjosi Lietuvos konstitucijos istorija, jos pataisomis ir interpretavimo tradicija.

TF – Ar turėjote laisvalaikio? Jei taip, tai, ką jo metu veikėte?

V.V. – Iš tiesų, savaitgaliais stengiausi nesėdėti namie, o kažkiek pakeliauti. Daugiausiai kartų buvau Konektikuto valstijos (kurioje gyvenau) sostinėje Hartforde, taip pat lankiausi Niujorke ir Bostone, buvau Vermonto kalnuose, taip pat skridau aplankyti Čikagos ir Los Andželo. Vietos lietuvių bendruomenių buvau kviečiamas skaityti paskaitas įvairiomis temomis, pvz. dvigubos pilietybės, Lietuvos konstitucijos ir kt. Visur radau gana stiprias lietuvių bendruomenes, kurios mane labai sužavėjo savo pasiaukojimu ir meile Lietuvai. Mes turime daug ko iš jų pasimokyti, kaip praktiškai be jokio išorinio finansavimo galima steigti parapijas, šeštadienines (ar sekmadienines) mokyklėles, kurti chorus ar šokių ansamblius, leisti literatūrą, steigti radijo laidas ir panašiai.

TF – Minėjote, jog JAV lietuvių bendruomenei skaitėte paskaitą apie dvigubą pilietybę. Gal galite papasakoti, kokia buvo klausytojų reakcija dėl šios šiuo metu aktualios temos?

V.V. – Iš tiesų, JAV lietuvių bendruomenė labai domisi dvigubos pilietybės tema: apie ją buvau pakviestas kalbėti Niujorko, Bostono ir Los Andželo lietuvių bendruomenėms. Buvo įdomu išgirsti įdomių faktų, kai vienoje lietuvių šeimoje tėtis ir dukra turi JAV ir Lietuvos pilietybę, tuo tarpu Lietuvoje gimusi ir augusi tėčio žmona ir dukros mama (vien dėl to, kad iš Lietuvos su vyru ir Lietuvoje gimusia dukra išvyko po 1990 metų) – negali turėti dvigubos pilietybės. Apskritai, jaučiasi, kad po 1990 metų į JAV atvykusiems lietuviams yra skaudu, kad jie negalėti išlaikyti Lietuvos pilietybės, jei norėtų gauti JAV pasą.

TF – Ar Jungtinėse Amerikos Valstijose domimasi Lietuva ir, apskritai, Europa, jos problemomis?

V.V. – Šiuo metu Lietuva čia daugiausiai domimasi dėl jos santykių su Rusija. Kaip tik vasario mėnesį Jeilio Tarptautinių studijų centras suorganizavo trijų Baltijos šalių diplomatų diskusiją apie dabartinę politinę padėtį mūsų regione. Lietuvą puikiai atstovavo tuometinė Lietuvos nuolatinė atstovė Jungtinėse Tautose gerb. Raimonda Murmokaitė. Šis Centras pavasario semestre taip pat organizavo ne vieną konferenciją su Ukrainos, Rusijos, Turkijos, Višegrado šalių diplomatais ar mokslininkais. Jaučiasi, kad jiems labai rūpi, kas dedasi Rytų ir Centrinėje Europoje. Tuo tarpu Teisės mokykloje šiuo metu labiausiai domimasi kai kurių Europos šalių autoritarinėmis tendencijomis, todėl teko dalyvauti ir šia tema diskutuoti konferencijose, kuriose dalyvavo teisininkai ne tik iš Lenkijos ir Vengrijos, bet ir iš Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos ir Austrijos, pristatę savo šalių rinkimų rezultatus.

TF – Ar teko sutikti lietuvių Jeilio universitete?

V.V. – Kaip jau minėjau, Juozas Kazickas buvo pirmasis lietuvis apgynęs daktaro disertaciją Jeilio universitete (1951 m., ekonomika,), vėliau čia daktaro disertacijas yra apsigynę Elona Vaišnys (1966 m., literatūra), Tomas Venclova (1985 m., literatūra) ir keltas kitų lietuvių. Mano stažuotės metu nei Jeilio Tarptautinių studijų centre, nei Teisės mokykloje lietuvių nebuvo (išskyrus Jolantą Mickutę, kuri čia atvyko kartu su manimi), tačiau kai į savo pranešimą pakviečiau Teisės mokyklos dekanę Heather Gerken, ji atsiprašė, kad dėl užimtumo negalės dalyvauti, bet kartu paminėjo, kad jai būtų labai įdomu manęs pasiklausyti, nes yra ištekėjusi už lietuvio. Beje, Jeilio universiteto prezidentas Peteris Salovey labai didžiuojasi savo litvakais seneliais, kilusiais iš Vilniaus apylinkių. Tiesa, man teko susitikti su keletu Jeilio dėstytojų lietuvių: visų pirma, buvo malonu susipažinti su Nobelio premijos laureatu Jeilio Vadybos mokyklos (School of management) profesoriumi Robertu Schileriu, kurio abu tėveliai yra lietuviai. Keletą kartų aplankiau ir profesorių Rimą Vaišnį, kuris dirba Jeilio Inžinerijos mokykloje (School of engineering & applied science). Gaila, kad neteko sutikti profesoriaus emerito Tomo Venclovos, nes mano stažuotės metu jis kaip tik buvo išvykęs į Europą. Taip pat sutikau šv. Tomo Moro koplyčioje Jeilyje dirbantį jauną kompozitorių Julianą Darių Revie (pernai jis gavo garbingą Vatikano apdovanojimą), kurio mama yra lietuvė. Julianas labai domėjosi Lietuva, jos istorija ir kultūra. Malonu pastebėti, jog Niu Heiveno miestelyje, kuriame yra Jeilio Universitetas, veikia nedidelė, bet labai veikli lietuvių bendruomenė. Man buvo didelė garbė su ja susipažinti, dalyvauti jų surengtame Kovo 11-osios minėjime ir skaityti paskaitą Nepriklausomybės akto tema. Apskritai, Konektikuto valstijos lietuvių bendruomenė, kuri daugiausiai susibūrusi apie Hartfodo lietuvių Švč. Trejybė (Holy Trinity) bažnyčią, taip pat išvystę gana plačią veiklą.

TF – Kada grįžtate į Lietuvą? Gal turite kokių nors palinkėjimų mūsų fakulteto studentams ir dėstytojams?

V.V.– Vilniuje būsiu jau gegužės pabaigoje. Lietuvos studentams norėčiau palinkėti nebijoti turėti didelę svajonę ir tikėti, kad ji gali išsipildyti, o dėstytojams linkiu pasinaudoti galimybe išvykti į Jeilio universitetą ir taip praplėsti savo akiratį bei įgyti naujų žinių.