Atsinaujinančios energijos plėtra pasaulyje įgauna neregėtą pagreitį – tačiau net ir šis augimas dar nepakankamas siekiant klimato tikslų. Tarptautinė energetikos agentūra prognozuoja, kad iki 2030 m. pasauliniai atsinaujinančiosios energijos pajėgumai bus 2,6 karto didesni nei 2022 m., tačiau Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP28) prisiimtas įsipareigojimas – patrigubinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos kiekį iki 11,2 TW nebus pasiektas. Remiantis Lietuvos energetikos agentūros duomenimis, saulės ir vėjo elektrinės šiais metais jau pagamino 61 procentą viso Lietuvoje suvartotos elektros energijos kiekio. Nuo 2021 iki 2025 m. saulės elektrinių galia padidėjo beveik 11 kartų, o vėjo elektrinių – 4 kartus. Tai leido daugiau elektros gaminti Lietuvoje, mažinti priklausomybę nuo importo iš užsienio valstybių ir stiprinti energetinį saugumą – svarbų nacionalinio saugumo komponentą.
Augant žaliosios energijos gamybai, vis svarbesnis tampa teisinis reguliavimas, kuris gali būti tiek pažangos variklis, bet kartu ir stabdis. „Teisė gali būti transformuojantis instrumentas – palaikantis novatoriškus sprendimus, kurie keičia visuomenę ir ekonomiką. Be to, pati teisė gali būti inovatyvi“, – teigia profesorė Alexandra Aragão, Koimbros universiteto mokslininkė ir JT Darnaus vystymosi tikslų ambasadorė. Savo įžvalgomis profesorė dalinsis lapkričio 20–21 d. Vilniaus universitete vyksiančioje tarptautinėje konferencijoje „Sustainability, Digitalization, and Energy: In Dubio Pro Futura“.
Tvarios energetikos transformacija glaudžiai susijusi su teisės vaidmeniu ir Europos Sąjungos pastangomis kurti veiksmingą reguliavimą. 2023 m. priimta Direktyva (ES) 2023/2413 (RED III) dar labiau padidino ambicingus atsinaujinančių energijos išteklių diegimo tikslus ir numatė naujas priemones spartesniam šių tikslų įgyvendinimui. „Ilgai trunkantis ir nenuspėjamas leidimų išdavimas laikomas rimta problema. Procedūrų spartinimui Europos Sąjunga skiria didelį dėmesį ir net įpareigoja valstybes nares taikyti pačias skubiausias administracines bei teismines procedūras“, –pabrėžia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanė mokslui prof. dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė.
Viena RED III inovacijų – paspartintų atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtros zonų nustatymas. Plėtros zonos patrauklios tuo, kad jų ribose nustatomi praktiškai dvigubai trumpesni leidimų išdavimo terminai. Pagal direktyvos nuostatas, visai zonai atliekamas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas, taip sudarant galimybes nerengti poveikio aplinkai vertinimų atskiroms elektrinėms. Panašus principas taikomas ir už Atlanto – Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 2012 m. yra vadinamosios saulės energijos zonos (angl. Solar Energy Zones), skirtos spartesniam didelių saulės energetikos projektų vystymui. Vis dėlto, priešingai nei Europoje, šios zonos nustatomos valstybinėje (federalinėje) žemėje, todėl jų taikymo mastas ir teisinis reguliavimas yra gerokai siauresnis.
Lietuvoje šias plėtros zonas iki 2026 m. vasario 21 d. turi patvirtinti energetikos ministras. Pasak teisininkės dr. Ledos Žilinskienės, įstatymas aiškiai įtvirtina, kad plėtros zonų planas nėra teritorijų planavimo dokumentas, todėl netaikoma svarstymo su visuomene tvarka. Vis dėlto nėra aiškiai apibrėžta, kokias procedūrines teises planavimo metu turės žemės savininkai ir vietos bendruomenės. Mokslinio interviu metu taip pat išryškėjo verslo nuogąstavimai dėl galimo plėtros ribojimo už zonų ribų. „Svarbu suprasti, kad leidimų išdavimas plėtros zonose yra spartesnis, tačiau veikla gali būti vykdoma ir už jų ribų. Verslo atstovai taip pat pažymi, kad įtraukimas į plėtros zonas gali didinti nekilnojamojo turto kainas“, – teigia L. Žilinskienė. Todėl labai svarbu, kad plėtros zonų tvirtinimo procesas netaptų kliūtimi atskiriems atsinaujinančios energijos projektams.
Kai vieni džiaugiasi spartinimu, kiti kritikuoja ES dėl atsitraukimo nuo aplinkosauginių ir tvarumo tikslų. Mokslininkai tam, kad būtų galima priimti subalansuotus sprendimus, vis dažniau pasitelkia energijos trilemos metodą, kuriuo siekiama rasti pusiausvyrą tarp trijų kertinių tikslų: energetinio saugumo, ekonominio prieinamumo ir aplinkosauginio tvarumo.
Visgi, energijos trilema neatspindi esamos tikrovės ir dažnai atrodo pernelyg supaprastinta. Pavyzdžiui, energetinio saugumo tikslas yra toks platus ir daugiabriaunis, kad siekiant šio tikslo išryškėja vidiniai „saugumas prieš saugumą“ prieštaravimai. Lietuvos pavyzdys tai puikiai iliustruoja – nors atsinaujinančios energetikos plėtra siekiama energetinio saugumo (nenaudojamas iškastinis kuras, mažinamas energijos importas), tačiau 2022 m. nustatytas 2 GW suminės galios ribojimas saulės elektrinėms buvo pateisintas energetinio saugumo (tinklų apsaugos) sumetimais. Kaip teigia L. Žilinskienė, tai atskleidžia paradoksą: „Net ir žalioji energija gali tapti saugumo dilema – kai per didelė jos koncentracija kelia tinklo apkrovos rizikas. Kartu turi būti siekiama sprendimų ilgalaikiams energetinio saugumo tikslams pasiekti.“
Atsinaujinančių išteklių energijos plėtra nėra vien tik saulės ir vėjo elektrinės, todėl svarbu kalbėti ir apie baterijas, ir apie vandenilio perspektyvas. Didelį vaidmenį vaidina skaitmeninė transformacija. Tačiau svarbu nepamiršti, kad keičiantis technologijoms, išlieka tikslas užtikrinti efektyvų teisių gynimą teismuose.
„Apie tai Vilniuje kalbės mokslininkai ir ekspertai iš 8 šalių. Būtent todėl Vilniaus universitetas lapkričio pabaigoje suburs ekspertus, kurie dalysis savo patirtimi“, – kalba teisininkė ir konferencijos „Sustainability, Digitalization and Energy: In Dubio Pro Futura“ organizatorė Leda Žilinskienė.
Kviečiame prisijungti prie diskusijos ir kartu ieškoti teisinių sprendimų dėl ateities. Konferencija 2025 m. lapkričio 20–21 d. vyks Vilniaus universiteto Teisės fakultete (Saulėtekio al. 9). Konferencija yra nemokama ir vyks anglų kalba.
Konferencija yra dalis projekto „Teisinės sistemos akceleravimas skatinant perėjimą prie atsinaujinančių išteklių energijos – in dubio pro futura“, kurį finansuoja Lietuvos mokslų taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-85.