Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-mečio proga, VU Teisės fakulteto dekanas doc. dr. Haroldas Šinkūnas sveikina su šia ypatinga sukaktimi:
„Gerbiamieji Kolegos!
Visi, kuriems Konstitucija nėra tik dar vienas valdžios aktas!
Gerbiamieji ponios ir ponai!
Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje 2022-ieji yra ypatingi metai. Šiemet pažymime ir švenčiame du Lietuvos valstybės Konstitucijų gimtadienius, dvi reikšmingas sukaktis. Viena jų yra 100 metų sukaktis, kai 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją modernią, nuolatinę Lietuvos Respublikos Konstituciją. Ši Konstitucija mūsų valstybei svarbi ne tik tuo, kad tai buvo pirmoji nuolatinė Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir savo idealais. Joje Lietuva skelbiama nepriklausoma demokratine respublika, joje pirmą kartą tiesiogiai, expressis verbis, nurodyta, kad suverenitetas priklauso tautai, ji grindžiama Konstitucijos viršenybės, valdžių padalijimo, demokratijos, teisingumo, lygybės, pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms principais.
Kita sukaktis, kurią pažymime šiemet, yra mūsų galiojančios Konstitucijos 30-asis gimtadienis. Jau rytoj, spalio 25 d., sukaks lygiai 30 metų nuo referendumo, kuriame Lietuvos piliečiai balsavo už šią Konstituciją, dienos. 1922 m. ir 1992 m. Lietuvos valstybės Konstitucijoms yra labai daug kas bendra. Akivaizdu, kad 1992 m. Konstitucijoje perimti 1922 m. Konstitucijos idealai ir principai, abiejų Konstitucijų 1 straipsnis yra toks pats: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.
Kad suvoktume savo tapatybę, būtina nepamiršti mūsų konstitucionalizmo tradicijų ir jų ištakų. Šia prasme itin reikšmingi 1992 m. Konstitucijos preambulės žodžiai pabrėžiant, kad Lietuvos valstybės teisiniai pagrindai buvo grindžiami Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis. Bet prisiminkime ir nepamirškime mūsų Universiteto, Vilniaus universiteto, ir mūsų Teisės fakulteto indėlio puoselėjant ir plėtojant Lietuvos konstitucionalizmo tradicijas. Nepamirškime antrosios pasaulyje ir pirmosios Europoje rašytinės Konstitucijos – 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, kurią kuriant ir priimant dalyvavo ir Lietuvos sūnūs. Atsikratykime vis dar gajų stereotipų ir didžiuokimės mūsų protėvių darbais.
Pasaulyje yra daug ir įvairių konstitucijų – senų ir naujų, ilgų ir trumpų, griežtų ir lanksčių ir pan. Būna konstitucijų, kurias politinę galią turintys savo piliečiams primeta tarsi užkariautojai. Konstitucijų, kuriose išreiškiama siauros dominuojančios politinės grupuotės, viešpataujančios partijos ar autoritarinio lyderio valia. Ir tokio šių savo esme tautos suverenitetui, demokratijai, teisingumui ir kitoms laisvo demokratinio pasaulio vertybėms priešingo konstitucijų pobūdžio neužmaskuoja esą demokratiniai referendumai, visos liaudies atstovų suvažiavimai ir kiti panašūs figos lapeliai. Užtenka apsidairyti aplinkui ir pamatysime, kad kuo režimas nedemokratiškesnis, tuo dažniau savo esybę jis bando pridengti demokratinėmis institucijomis, liaudies, nenoriu sakyti piliečių, valia, įvairiais referendumais. Čia verta prisiminti Žaną Žaką Ruso, kuris savo garsiajame kūrinyje „Apie visuomenės sutartį“ klausė, kas gi yra ta teisė, kuri išnyksta, vos tik paliauja veikusi jėga? Jeigu reikia paklusti, nusilenkiant jėgai, tai nebūtina paklusti iš pareigos; ir jeigu žmogus nebeverčiamas paklusti, tai jis jau ir nebeprivalo tai daryti. Taigi matome, kad žodis teisė nieko neprideda prie jėgos. Jis čia visiškai nieko nereiškia.
Yra konstitucijų, kurios yra ne valdžios, o tautos aktas, kurios aukščiausia teise yra ne todėl, kad už jų stovi dominuojanti grupuotė, partija ar lyderis, o todėl, kad jų galia kyla ir yra maitinama iš kompromisu grindžiamo visuomenės susitarimo. Tai konstitucijos visuomenių, kurios yra supratusios, kad darna ir harmonija randasi ne įveikiant kitaip manančius, ne primetant savo valią kitiems, o susitelkus apie tam tikras vertybes – demokratiją ir teisę, teisinę valstybę, pagarbą kiekvieno asmens teisėms ir laisvėms, pripažinus jas savo kelrodėmis žvaigždėmis ir jomis sekant. Būtent tokia buvo Lietuvos Respublikos 1922 m. Konstitucija, kuri priimta siekiant „nutiesti tvirtus demokratingus jos [valstybės] nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę“ [cituota 1922 m. Konstitucijos preambulė]. Tokia yra ir mūsų galiojanti 1992 m. Konstitucija, gimusi sudėtingomis politinių kovų sąlygomis ir tik kaip nelengvai pasiekto, bet išmintingo gebėjimo išklausyti, išgirsti, nusileisti ir susitarti rezultatas. Jos preambulėje įtvirtinti nuostabūs siekiai: puoselėti Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.
Išties, valstybės gyvuoja, kol yra grindžiamos santarve. Moderniose valstybėse šią santarvę įtvirtina konstitucijos. Kai visuomenės santarvės siekti pavargsta, kai laisvės, teisingumo, demokratijos, pagarbos žmogui idealai išduodami, konstitucijos žlunga. Kartu su jomis dažniausiai žlunga ir valstybės.
Gimtadienių progomis, nepaisant dėl globalėjančio pasaulio besikeičiančių tradicijų, lietuviai vis dar mėgsta sudainuoti „Ilgiausių metų“. Palinkėkime to Ukrainai, kurios laisvę mylintys žmonės šiandien kaunasi ne tik už savo, bet ir visos Europos laisvę. Slava Ukraini! Palinkėkime to visoms demokratinio pasaulio konstitucijoms. Palinkėkime to mūsų Konstitucijai. Su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-uoju gimtadieniu!”