Praėjus dvejiems metams nuo Rusijos atviros agresijos, pradėtos Ukrainoje 2022 m. vasario 24 d., vakar vyko VU Teisės fakulteto Ukrainos teisės centro organizuota diskusija „Tiesiant kelią teisingumui Ukrainoje – įveikiant įrodymų rinkimo iššūkius karo metu“, kurioje mokslininkai ir praktikai iš Ukrainos, Jungtinės Karalystės ir Lietuvos dalijosi įžvalgomis ir patirtimi, kokie darbai nuveikti ir kas laukia siekiant teisingumo Ukrainoje, šiuo renginiu taip pat siekiant prisidėti, kad teisinės pastangos šiame kelyje tęstųsi, Rusijos tarptautinių nusikaltimų aukų atmintis išliktų gyva, o parama Ukrainai nenutrūktų.
Renginį pradėjo doc. dr. Indrė Isokaitė-Valužė. Ji pabrėžė taikos ir teisingumo sėkmės svarbą istorinės tiesos poreikio akivaizdoje: Rusija melavo visada ir visur – iš Jungtinių Tautų institucijų tribūnų, posėdžiuose Tarptautiniame Teisingumo Teisme, savo piliečiams, perbraižė žemėlapius, pakeitė mokymo programas, nutildė oponentus, siekia pakeisti pasaulio tvarką ir iškreipti tarptautinę teisę. I. Isokaitė-Valužė apžvelgė svarbiausių laimėjimų ir netekčių etapus dviejų metų kare, tapusius Ukrainos kovos už laisvę simboliais ir herojais, pabrėždama žmogaus gyvybės kainą ir kritinį visokeriopos paramos Ukrainai ir jos kariams poreikį. Atkreiptas dėmesys, kad nuo terorizmo, savigynos, valstybės atsakomybės iki Jungtinių Tautų reformos poreikio, šiame kare buvo daug pirmų kartų tarptautinės teisės plėtroje. ,,Kiekvienas turbūt turi savąjį santykį su karu, dalis tebegalvoja, kad tai ne apie juos. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių ir valstybių suprastų, kad solidarumas ir bendros pastangos gali padaryti pokytį, kritiškai būtiną siekiant realaus atsakomybės įgyvendinimo tarptautinėje teisėje“, – sakė ji.
Rusijos karo veiksmai Ukrainoje dažnai įvardijami kaip genocidas, tačiau tai įrodyti yra labai sudėtingas procesas. Lvivo Nacionalinio Ivano Franko universiteto profesorius dr. Vitalijus Gutnykas teigė, kad, siekiant įrodyti genocidą, neužtenka rasti vieną auką – reikia nustatyti jų kur kas daugiau ir įrodyti visus nusikaltimo elementus.
Dr. Gabija Grigaitė-Daugirdė, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministrė ir VU Teisės fakulteto lektorė pristatydama Lietuvos indėlį Ukrainos siekiant teisingumo pasakojo, jog Rusija yra linkusi slėpti savo kariuomenės vadovavimo grandinę, taip siekdama, kad kitoms šalims būtų sunkiau patraukti jos piliečius baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus, kurie gali būti įrodyti tik žinant hierarchiją (vadovavimo grandinę) organizacijoje.
Baudžiamąjį persekiojimą už karo nusikaltimus, atrodo, turėtų būti lengviau vykdyti nei už kitus tarptautinius nusikaltimus, nes įrodymai dažniausiai yra labai aiškūs. Pavyzdžiui, V. Putinas labai aiškiai kalba apie tai, ką tiksliai daro Ukrainoje ir ką planuoja daryti. Tačiau visgi prokuroras turi nuspręsti, kas bus laikoma naudingais įrodymais, o kas ne.
Diskusijoje dr. G. Grigaitė-Daugirdė pabrėžė, kad daugelis šalių, tarp jų ir Lietuva, palaiko idėją patraukti Rusiją baudžiamojon atsakomybėn tarptautiniame tribunole.
Vėliau dr. Kateryna Latysh, podoktorantūros stažuotoja iš Ukrainos, ir dr. Yvonne McDermott Rees, Jungtinės Karalystės Swansea universiteto profesorė kalbėjo apie liudininkų surinktų skaitmeninių įrodymų apie Rusijos karo nusikaltimus svarbą: 3D modeliai ir sunaikintų miestų žemėlapiai sukurti naudojant dronus ir kitą panašią techniką.
Profesorės Y. McDermott Rees teigimu, nepaisant to, kad teisingumo sistema yra gana konservatyvi ir nelinkusi prisitaikyti prie technologinių pokyčių, jau yra buvę atvejų, kai vartotojų sukurti įrodymai (pvz., „YouTube“ vaizdo įrašai ir nuotraukos) buvo naudojami teisminiuose procesuose. Tačiau kartais vartotojo pateikti įrodymai gali būti ginčytini arba nepatikimi, nes juose gali trūkti tolesnės sąveikos konteksto, todėl visada reikia papildomos informacijos, kurią kartais sunku gauti ar patvirtinti.
VU Teisės fakulteto profesorė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Pirmininkė dr. Gabrielė Juodkaitė-Granskienė patvirtino, kad teisėjo akimis Rusijos tarptautinių nusikaltimų Ukrainoje įrodymų pakanka, tačiau yra tiek galimybių, kaip pavyzdžiui, universali jurisdikcija, tiek iššūkių, kaip kad kaltinamojo dalyvavimo procese užtikrinimo poreikis ir pan.
Jaroslav Mudryi nacionalinio teisės universiteto (Ukraina) kriminalistikos profesorius Valerij Šepitko aptarė įrodymų rinkimą iš teorinės perspektyvos. Jis pateikė liudijimą apie Rusijos kariuomenės įvykdytą Charkivo miesto sunaikinimą ir pabrėžė, kaip svarbu per tokius išpuolius surinkti gerus ir vertingus įrodymus, nes, nepaisant to, kad karo nusikaltimai atrodo akivaizdūs, juos tiriantys teisiniai procesai yra itin sudėtingi.
Nacionalinio universiteto ,,Kyjivo-Mohylos akademija“ doc. dr. Kateryna Busol (Ukraina) atskleidė seksualinio smurto nusikaltimų tyrimo sunkumus Ukrainoje nuo 2014 metų ir pabrėžė atsakomybės už juos svarbą, Niukaslio universiteto doc. dr. Elena Katselli (Jungtinė Karalystė) nagrinėjo Ukrainos bylos prieš Rusiją pagal Genocido konvenciją specifiką, sunkumus ir perspektyvas pabrėždama, kad nepaisant jurisdikcijos ribotumo, valstybė išlieka atsakinga pagal tarptautinę teisę.