Pradžia > Apie mus > Istorija

Istorija

Aukščiausio krašto teisininkų teorinės minties ir praktinės veiklos pasiekimo – Lietuvos Statutų, vainikavusių LDK įstatymų kodifikaciją ir iškėlusių ją į vieną iš pirmųjų vietų Europoje, potencialui įgyvendinti reikėjo daugybės teisininkų praktikų, kuriems rengti reikėjo universitetinių teisės studijų. Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus, Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus, kitų LDK politinio elito narių išpuoselėta teisės studijų jėzuitų valdomame Vilniaus universitete idėja buvo įgyvendinta pirmiausia LDK pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos dėka. Jo neišsenkanti energija, atkaklumas ir dosnumas įveikė rimtas politines, organizacines ir finansines kliūtis. K. L. Sapiegos susitarimas su jėzuitais sukūrė tvirtą Teisės fakulteto veiklos norminę bazę ir autonomijos teisines garantijas, sudarė palankias sąlygas politinės valdžios sprendimui priimti. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karaliaus Vladislovas Vaza 1641 metų spalio 11 dieną išleista privilegija įsteigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. K. L. Sapiegos padovanotas nekilnojamas turtas, didžiulė knygų kolekcija (Bibliotheca Sapiehana), gausios piniginės aukos užtikrino ilgalaikį mokslo ir studijų finansavimą ir ekonominę nepriklausomybę. Lemiamą K. L. Sapiegos vaidmenį steigiant ir palaikant Fakultetą pripažino jo amžininkai, Jėzuitų ordino vadovai, suteikę Teisės fakultetui Schola Sapiehana vardą, kuriuo jis buvo žinomas visuomenėje.

Beveik du šimtus metų (iki 1832 m., kai Rusijos imperatorius Nikolajus I įsakė Vilniaus universitetą uždaryti) teisę čia dėstė garsiausi tuometiniai mokslininkai: A. A. Olizaravijus, J. Stroinovskis, M. Olechnovičius, J. Jaroševičius, L. A. Kapelis, I. Danilavičius ir kt. Turimais duomenimis, toli gražu negalutiniais, Vilniaus universitete 1645-1832 m. įgijo teisės mokslo laipsnius apie 180 asmenų. Vilniaus universiteto absolventai teisininkai demonstravo plačią erudiciją, mąstymo gilumą, gerą Vakarų teisės paveldo žinojimą. Būtina tobulinti įstatymus ir jų taikymą, gerinti visus teisinius institutus – tai tvirtas LDK teisės teoretikų įsitikinimas ir šūkis. Jų darbas palaikė LDK teisinės sistemos orientaciją į Vakarus ir užtikrino teisės mokslo ir mokymo tradicijų perimamumą.

Uždarius Vilniaus universitetą, aukštasis teisės mokslas tapo sunkiai prieinamas Lietuvos gyventojams – nedaugelis jų pajėgdavo studijuoti teisę Rusijos ir kitų šalių mokymo įstaigose. Ilgainiui aukštojo teisės mokslo poreikis tik augo, todėl per visą XIX a. ir XX a. pradžioje Lietuvos visuomenė stengėsi atgaivinti Vilniaus universitetą, kuriame būtų ir teisės studijų. Tautinis atgimimas, lietuvių inteligentijos daugėjimas ir jos brendimas, Lietuvių mokslo draugijos įsikūrimas (1907 m.) ir jos aktyvi veikla subrandino Vilniaus universiteto atkūrimo idėją, o Nepriklausomos valstybės atgimimas sudarė tam reikiamas politines prielaidas.

Aktyvi lietuvių inteligentijos veikla ir Lietuvos Valstybės Tarybos praktiniai žingsniai atkuriant Vilniaus universitetą (1918 m. gruodžio 5 d. posėdyje patvirtintas Vilniaus universiteto statutas) paskatino Lietuvos lenkų inteligentijos veiklą, į kurią pagaliau įsitraukė ir Lenkijos visuomeninės institucijos bei atkuriamos Lenkijos valstybės valdžia. Lenkiškojo Stepono Batoro universiteto Teisės ir visuomenės mokslų fakultetas pradėjo veiklą 1919 m. spalio mėn. ir greitai tapo stambiausiu ir populiariausiu Universitete.

Lietuviškojo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto istorija trečiojo XX a. dešimtmečio pradžioje iš Vilniaus laikinai persikelia į Kauną, nes būtent šiame mieste Lietuvos nepriklausomybės metais įsteigto Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teisių fakultetui, per beveik aštuoniolika metų išaugusiam ir sutvirtėjusiam, išsiugdžiusiam profesūrą ir studentiją ir po to perkeltam į 1939 m. grįžusį Lietuvai Vilnių, buvo lemta virsti vienu pirmųjų jau lietuviškojo Vilniaus universiteto padalinių. Teisių fakultete savo išsilavinimo, kompetencijos, formalių kvalifikacijų, indėlio į mokslą bei visuomeninę veiklą, moralinių savybių požiūriu darbavosi Lietuvos teisininkų ir ekonomistų elitas. Daugelis Fakulteto dėstytojų greta akademinio darbo ėjo atsakingas pareigas svarbiausiose valstybės institucijose, sėkmingai atstovavo Lietuvos valstybę tarptautiniuose forumuose. Profesūros tarpe greitai išryškėjo ištisa plejada puikių pedagogų – P. Leonas, M. Römeris, A. Janulaitis, A. Kriščiukaitis ir kt., studentų mėgstamų ir gerbiamų.

Kritinio mastymo, mokslinio sąžiningumo ir pagarbos žmogui tradicijos, išlaikytos per visus okupacijų laikotarpius, XX a. paskutiniame dešimtmetyje padėjo Fakultetui palaikyti savo egzistenciją besikuriančios rinkos sąlygomis; reformuoti savo struktūrą, studijų procesą, dėstomą medžiagą ir tuo užtikrinti greitą ir realų grįžimą į Vakarų akademinę erdvę; patenkinti Lietuvos visuomenės ir valstybės poreikius, t.y. parengti reikiamus specialistus ir atlikti įvairus užsakomuosius darbus. Ši veikla pareikalavo iš personalo ne vien tik profesinių įgūdžių, įprasto darbštumo ir darbo drausmės, bet ir altruizmo, nedeklaratyvaus patriotizmo ir sąžiningumo, t.y. tų pačių savybių, kurias pademonstravo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto darbuotojai 1918-1940 m. Lietuvos respublikos laikais. Nemažai Teisės fakulteto dėstytojų ne tik užsiėmė mokslo veikla ir studijų pertvarka, bet ir įsitraukė į demokratinių atgimstančios valstybės institucijų ir teisės institutų kūrimą.

Sovietinė okupacija nutraukė natūralią teisės mokslų Lietuvoje plėtrą, politizavo, ideologizavo ir biurokratizavo teisės studijas. Sovietizuojant Lietuvą, teisininkus užgriuvo represijos – apie pusantro šimto jų buvo suimta jau 1940–1941 metais. Dalis Fakulteto bendruomenės – studentų ir mokslo personalo – įsitraukė į aktyvią antisovietinę pogrindinę veiklą. Pažymėtinas labai aktyviai tautinio lietuvių pasipriešinimo sąjūdyje veikęs Teisės fakulteto karinio rengimo dėstytojas gen. štabo majoras V. Bulvičius (NKVD sušaudytas 1941 m.), Fakulteto prodekanas S. Žakevičius. Pastarasis buvo faktiškasis Vilniaus 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių vadovas, Teisės fakulteto dekanato patalpose, prasidėjus Sovietų Sąjungos–Trečiojo Reicho karui, buvo įsikūręs ir veikė sukilėlių štabas. Naciams okupavus Lietuvą, iš Fakulteto buvo pašalinti žydai, daugelis rusų, lenkų ir kitų tautybių Lietuvos piliečių, dalis jų buvo uždaryti getuose ir koncentracijos stovyklose, daugelis žiauriai nužudyti – antai nacių auka tapo vienas žymiausių to meto Lietuvos teisininkų, buvęs ilgametis Fakulteto profesorius S. Bieliackinas, 1944 m. gyvas sudegintas Aušvico koncentracijos stovykloje. Teisės fakulteto personalas priešinosi nacių okupacinės valdžios pastangoms pasinaudoti Fakulteto moksliniu intelektiniu potencialu bei nacifikuoti teisės mokslus ir studijas, priimti į Fakultetą tik asmenis, atlikusius metinę Reicho darbo tarnybos prievolę arba tarnavusius karinėse formuotėse. Žlungant šiems okupantų siekiams, Fakultetas, kartu su visu Universitetu, 1943 m. kovo 17 d. buvo uždarytas.

Lietuvos aukštųjų mokyklų darbas, antrą kartą ją okupavus Sovietų Sąjungai, buvo atnaujintas 1944 m. pabaigoje, Lietuvoje dar tebegriaudžiant mūšiams. Greitai ėmė aiškėti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto patirti skaudūs nuostoliai: vengdami tapti represijų aukomis arba nenorėdami dirbti naujajai valdžiai, į Vakarus, keturių šimtų kitų lietuvių teisininkų tarpe, pasitraukė pusantros dešimties Fakulteto buvusių mokslo personalo narių, tarp jų pusė profesūros, dirbusios Fakultete iki 1940 m. įvykių. Tik per pirmuosius penkerius okupacijos metus (1940-1945) universitetas neteko 95 procentų buvusio Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto senosios profesūros; vieno dešimtmečio užteko, kad tos profesūros nebeliktų apskritai. Stokojant kompartiją ir sovietinę valdžią tenkinančių specialistų, Teisės fakultetui ilgai teko verstis su minimaliu etatinių darbuotoju skaičiumi, plačiai į akademinį darbą antraeilininkais ir valandininkais įtraukiant specialistus, dirbančius kitose žinybose.

Kartu buvo siekiama išugdyti reikiamų specialistų pačiame Vilniaus universitete, kuriame mokslo kandidato (dabartinis atitikmuo būtų mokslų daktaro laipsnis) disertaciją apgynė J. Bulavas, S. Vansevičius, J. Žeruolis, A. Bulota, A. Liakas, M. Maksimaitis, A. Žiurlys, A. Burkauskas, A. Cirtautas, I. Nekrošius, M. Apanavičius, A. Vileita, V. Nekrašas, V. Pavilonis, V. Staskonis, P. Vitkevičius, P. V. Rasimavičius ir kt., o mokslo daktaro (dabartinis atitikmuo būtų habilituoto mokslų daktaro laipsnis) – S. Vansevičius, arba pasinaudojus įvairiomis TSRS mokslo įstaigomis, kuriose mokslo kandidato laipsnį įgijo K. Domaševičius, O. Ruželytė, P. Danisevičius, P. Kūris, S. Vėlyvis, K. Lapinskas, Z. Namavičius, E. Palskys, A. Marcijonas, P. Kuconis ir kt., o mokslo daktaro – P. Pakarklis, J. Moreinas, J. Žeruolis, P. Kūris, A. Burkauskas, P. Vitkevičius, M. Maksimaitis. Rūpesčio mokslo personalu ir jo kvalifikacijomis dėka, paskutiniaisiais sovietmečio metais (1989 m. viduryje) jau keturi iš Fakultete tuo metu dirbusių 47 žmonių buvo profesoriai ar mokslų daktarai bei 35 docentai ar mokslų kandidatai. Sovietmečio Lietuvos Mokslų akademijoje teisės mokslo sritį atstovavo net keturi akademikai – Teisės fakulteto mokslo personalui priklausę akademijos tikrieji nariai A. Janulaitis (išrinktas dar 1941 m.) ir K. Jablonskis (1956) bei nariai-korespondentai P. Pakarklis (1946) ir J. Bulavas (1953). Pažymėtina, jog visų jų dėmesio susilaukusios mokslinės veiklos kryptis buvo ta pati – valstybės ir teisės istorija. Nė vienos kitos teisės mokslų šakos atstovai ateityje Lietuvoje tokio pripažinimo nebepasiekė.

Sąlygos teisės mokslo plėtrai sovietmečio Lietuvoje buvo be galo sudėtingos: panaikinus akademinę laisvę, likvidavus laisvos ir atviros mokslinės diskusijos galimybę, sukūrus mokslui ir apskritai viešumui draudžiamų zonų sistemą, atsiskleidė pagrindinė tos plėtros kliūtis – totalitarinės valstybės pretenzijos į mąstymo monopolį. Varžant galimybes skelbti monografijas ir publikuoti straipsnius už Lietuvos ribų, svarbiausiu teisinės minties ruporu Lietuvoje tapo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pradedant 1957 m. leistas periodinis leidinys (žurnalas), nuo antrojo tomo gavęs „Teisės“ pavadinimą. Iki 1990 m. išleistuose dvidešimt trijuose „Teisės“ tomuose (kurių šešis sudarė po du atskirus sąsiuvinius) buvo paskelbtos 398 publikacijos, atliktos 114 autorių, iš kurių 78 buvo Vilniaus universiteto darbuotojai. „Teisės“ redaktorių kolegijos darbui vadovavo K. Domaševičius (1957–1961), J. Žeruolis (1961–1968, 1969–1983), A. Žiurlys (1969), I. Nekrošius (1983–2012).

Teisės fakulteto personalas aktyviai dalyvavo rengiant ir svarstant įstatymus ir kodeksus, o vėliau, kartu su kai kurių praktinių žinybų darbuotojais, parengė ir išleido tiek studijoms, tiek ir praktikai aktualius Lietuvoje galiojusių kodeksų komentarus. Neįkainojamą paslaugą Lietuvos to meto teisiniam gyvenimui padarė svarbus ir daugelio žmonių pastangų pareikalavęs lietuviškos teisinės terminijos kūrimo rezultatas: 1954 m. pasirodė doc. A. Žiurlio sudarytas pirmasis „Teisės terminų žodynas“, kuriame surinkta ir susisteminta per 2000 lietuviškų teisės terminų, išspausdintais sykiu su jų atitikmenimis rusų kalba. Greta verstinių vadovėlių, buvo leidžiami Teisės fakulteto mokslo personalo jėgomis parašyti vadovėliai bei visą mokymo discipliną apimančios mokymo priemonės, parengti Lietuvoje tuo metu galiojusių teisės aktų pagrindu.

Nepaisant „partinių politinių disciplinų“, sudariusių akivaizdų teisės studijų balastą, dėstymo ir teisės dalykų ideologizavimo, buvę mokymo planai, Fakultete organizuotas studijų procesas ir mokslo personalo pastangos sudarė pakankamas sąlygas ir sovietmečio Teisės fakulteto studentams studijų metais gauti reikalingą dalykinę informaciją, kuria naudodamiesi galėtų tapti pilnai pajėgūs reikštis teisiniame darbe ir tinkamai vykdyti jiems patikėtas pareigas. Tai pastebėjo ir lietuvių išeivijos spauda, ne vien reiškusi kritiką, bet taip pat deklaravusi, jog „seniai praėjo tie laikai, kai sovietinį teisininkų elitą sudarė bemoksliai“.

Nuo 1946–1947 mokslo metų, kai Teisės fakulteto studentų skaičius pasiekė 140, jis ėmė laipsniškai didėti ir 1972 m. jų buvo jau pusantro tūkstančio. Fakultetas vėl tapo Lietuvos teisininkų rengimo centru, o teisininko specialybė susigrąžino prestižą. Atsižvelgiant į didėjančius studentų srautus, Teisės fakultetas, savo veiklą pokaryje atnaujinęs istoriniuose Universiteto Centriniuose rūmuose, 1966 m. buvo perkeltas į Medicinos fakulteto rūmus Čiurlionio gatvėje, iš ten 1971 m. – į tuomet dar tik statomą akademinį miestelį Saulėtekio alėjoje – į dabartinius Fakulteto rūmus. Per visą sovietmetį, baigiant 1989 m. laida, Fakultetas parengė 5804 teisininkus, iš jų dienines studijas baigė 2386, neakivaizdines – 2989 ir vakarines – 429 absolventai.

Sovietmečio Fakultete dirbę ar studijavę teisininkai aktyviai įsijungė į Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo darbą: net 17 auklėtinių, tarp jų du Fakulteto docentai – J. Prapiestis ir K. Lapinskas – buvo išrinkti Lietuvos Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariais ir tapo Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarais. Taip pat Fakulteto auklėtiniai vadovavo visoms atkurtos Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms: Aukščiausiajam Teismui – M. Lošys, Generalinei prokuratūrai – A. Paulauskas, Vidaus reikalų ministerijai – M. Misiukonis, buvęs Fakulteto docentas V. Pakalniškis buvo Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas ir teisingumo ministras. Teisės fakulteto dėstytojai K. Lapinskas, V. Sinkevičius, taip pat Fakulteto absolventai E. Jarašiūnas, Š. Adomavičius, J. Žilys buvo darbo grupės, rengusios Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą, nariai. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Fakulteto dėstytojai buvo paskirti darbo grupių kodeksų projektams ruošti vadovais: Baudžiamojo kodekso – Fakulteto dekanas doc. V. Pavilonis; Baudžiamojo proceso kodekso – doc. M. Kazlauskas; Civilinio kodekso – prof. P. S. Vitkevičius; Civilinio proceso kodekso – doc. S. Vėlyvis; Darbo teisės kodekso – prof. I. Nekrošius; Santuokos ir šeimos kodekso – prof. P. V. Rasimavičius; Bausmių vykdymo kodekso – doc. J. Prapiestis.

Vilniaus universitetui, kaip ir kitoms Lietuvos mokslo ir studijų institucijoms, teko spręsti daugybę problemų – palaikyti savo egzistenciją besikuriančios rinkos sąlygomis; reformuoti savo struktūras, studijų procesą, dėstomą medžiagą ir tuo užtikrinti greitą ir realų grįžimą į Vakarų akademinę erdvę; patenkinti Lietuvos visuomenės ir valstybės poreikius, t. y. parengti reikiamus specialistus ir atlikti įvairus užsakomuosius darbus. Visos šios problemos turėjo būti sprendžiamos kartu, nė viena iš jų nebuvo šalutinė ir nė vienos nebuvo galima palikti ateičiai; teko jas visas spręsti naudojant esamus žmogiškuosius, materialius, organizacinius ir finansinius išteklius, o jų tikrai nebuvo per daug. Šis darbas pareikalavo iš personalo ne vien profesinių įgūdžių, įprasto darbštumo ir darbo drausmės, bet ir altruizmo, nedeklaratyvaus patriotizmo ir sąžiningumo, t.y. tų pačių savybių, kurias pademonstravo tarpukario Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto darbuotojai.

Pokario Teisės fakulteto dekanai (įskaitant ir laikinai ėjusius šias pareigas) buvo: prof. K. Jablonskis (1944), doc. E. Medžys (1945–1946), doc. A. Paliukas (1946), doc. Z. Balevičius (1946–1948), prof. J. Bulavas (1948), doc. K. Domaševičius (1948–1959), doc. J. Žeruolis (1959–1961), prof. S. Vansevičius (1961–1967), doc. A. Žiurlys (1968), prof. P. Kūris (1969–1971, 1974–1977), doc. V. Nekrašas (1971–1974), doc. I. Nekrošius (1977–1985), doc. P. V. Rasimavičius (1985–1990). Atkūrus Nepriklausomybę, Fakultetui vadovavo doc. Z. Namavičius (1990–1991), doc. V. Pavilonis (1991–1992), prof. V. Mikelėnas (1992–1997), doc. V. Tiažkijus (1997–2002), prof. V. Nekrošius (2002–2012).

Šiandien Vilniaus universiteto Teisės fakultetas tęsia savo misiją – prisidėti prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo ir laisvos, demokratiškos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo, rengiant specialistus, užtikrinančius valstybėje ir visuomenėje vykstančių procesų stabilumą ir teisėtumą, tiriant ir tobulinant visuomeninių, socialinių ir ekonominių reiškinių teisinį reguliavimą, vystant ne tik nacionalinę teisinę sistemą, bet visą teisės tradiciją kaip Vakarų civilizacijos dalį.

Teisės fakulteto veikla turi tvirtus pamatus – daugelio kartų mokslininkų darbai, visa teisės mokslo ir studijų istoriją. Vilniaus universiteto Teisės fakultete įvairiais jo raidos etapais dirbusių mokslininkų skleistos humanistinės, šviečiamosios, demokratinės idėjos yra ir toliau bus mūsų mokslo orientyrai.