Prof. dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė šiuo metu atlieka prodekanės mokslui pareigas VU Teisės fakultete, tačiau ne visi žino, jog didelę vietą jos gyvenime užima krepšinis. Jį J. Paužaitė-Kulvinskienė žaidžia kone visą gyvenimą ir nustoti neplanuoja – šiuo metu ji žaidžia Vilniaus DPV komandoje, veteranių lygoje.
Jurgita, kada pradėjote žaisti krepšinį?
Ši istorija labai sena – pradėjau dar antroje klasėje, pradinėje mokykloje. Tuo metu, Vilniaus sporto mokykloje, buvęs vyriausias moterų krepšinio rinktinės treneris Algis Budėnas rinko mergaičių komandą ir aš į ją patekau. Žaidžiau šioje komandoje visus 12 metų, iki mokyklos baigimo. Dalyvavome įvairiausiose rungtynėse, važinėjome po įvairiausius miestus ir skirtingas šalis – taip ir gimė ta mano meilė krepšiniui.
Ar kada galvojote tapti profesionalia krepšininke?
Na, buvo tokių minčių. Aš esu toks žmogus, kuris pradėjęs kokį nors dalyką daro jį iki galo, atsiduoda jam visu šimtu procentų, ir taip pat turėjau tam šiokių tokių talentų. Panašu, kad jie išliko iki šiol, nes ir dabar, po daug metų, grįžti į krepšinį man nebuvo sunku. Matyt, tie vaikystėje padėti sportiniai pagrindai išliko net per tuos metus, kai daugiau dėmesio skyriau studijoms, darbui ir šeimai. Gal fizinė forma ir nebėra tokia pati, kaip anksčiau, bet tas krepšinio IQ išlieka visam gyvenimui.
Žinoma, kaip ir su bet kokiu darbu, krepšinyje viską reikia daryti labai nuosekliai, diena iš dienos. Kad pasimatytų kokie nors rezultatai, pradžioje į tai reikia įdėti labai daug darbo. Tik įdėjus daug darbo ir treniruočių gali pradėti ,,džiazuoti” ir improvizuoti.
Ar sunku derinti prodekanės darbą su krepšiniu?
Aišku, dabar man prodekanės pareigos yra, be abejonės, pagrindinės, o krepšinis – tik laisvalaikiu. Tai, žinoma, nėra profesionalus krepšinis, o veteranų, kuris suburia žaidėjas po darbo, po šeimos ir po visų kitų veiklų.
Dabar aš kiekvieną savaitę žaidžiu su Vilniaus DPV komanda. Šita komanda turi ir jaunimo sąstatą – jis jau žaidžia Lietuvos moterų aukščiausioje lygoje, B devizijone. O veteranių sąstatas dalyvauja tik sostinės krepšinio lygoje. Tai yra formatas, kuris buria žaidėjas, kurios nežaidžia profesionaliai, bet nori turėti ne tik treniruotes, o ir rungtynes. Taip pat laikas nuo laiko vyksta tarptautiniai krepšinio turnyrai, kuriuose dalyvaujam svečio teisėmis. Paskutinį kartą buvo turnyras Serbijoje, ten aš jungiausi prie Alytaus RKL komandos ir su ja laimėjome. Alytaus RKL trenerė ir kapitonė Kristina Grižienė yra be galo charizmatiškas, entuziastingas žmogus, todėl labai padeda visais organizaciniais klausimais.
Ar manote, kad šiuo metu Lietuvoje moterų krepšinis susilaukia per mažai dėmesio? Kokia yra dabartinė situacija su moterų krepšiniu?
Na, manau kiekvienas Lietuvis jaučia tam tikrą meilę vyrų krepšiniui, jis mūsų tautai įaugęs į kraują ir turime labai daug žaidžiančių – jeigu ne profesionaliai, tai bent jau laisvalaikiu, kiemuose ir taip toliau. O moterų krepšinis tikrai susilaukia kiek mažiau dėmesio – nesurenka nei Žalgirio arenos, nei Vilniuje didelių stadionų. Mergaičių tarpe krepšinis tikrai atrodo daug mažiau patrauklus ir neturi tokio populiarumo, tačiau tos, kurios pabando – dažniausiai užsikabina.
Tikiuosi, kad situacija kažkiek pasitaisys po 2027-ųjų metų, kai Lietuvoje (ir Suomijoje) vyks Europos moterų krepšinio čempionatas. Tikėtina, kad tada ir patys lietuviai daugiau sužinos apie moterų krepšinį, daugiau jo matys, ir galbūt pamils jį. O juk moterų krepšinis taip pat yra labai įdomus, dinamiškas, jame yra tokių pat gražių atakų.
Pabaigai noriu pasakyti, kad krepšinis ugdo talentus, kurių reikia visose gyvenimo sferose, įvairiose srityse – komandinis darbas, lyderystė. Šie dalykai yra svarbūs visiems, ir krepšinyje auga lyderiai. Žinoma, kaip ir visur, iš pradžių reikia įdėti daug sunkaus darbo, tačiau kai jo įdedi – krepšinis tikrai džiugina.